Vos ne kiekvienas, pirmą kartą išgirdęs iš ortodonto ar kito burnos ligų specialisto apgailestavimą, kad be chirurginio gydymo jų teikiama pagalba bus neefektyvi, labai nustemba – kodėl? Galbūt mažiau abejonių ir nustebimo patiria tie asmenys, kurių apatinis žandikaulis didesnis nei norma. Dažniausiai šie asmenys patys giliai išgyvena dėl savo veido išvaizdos ir galimybė kažką pakeisti yra labai džiuginanti.
Kita grupė žmonių, kurių apatinis žandikaulis nepakankamai išsivystęs, lieka labai priblokšti: "kas gi su mano veidu yra ne taip, kad reikia operacijos, juk aš kreipiuosi tik dėl dantų?" Mažesnis apatinis žandikaulis estetiškai suvokiamas kaip pakankamai normalus ir į akis krinta tik smarkus apatinio žandikaulio neišsivystymas.

Asmenys, kurie aktyviai ieško specialistų pagalbos, yra išgyvenę daug sunkumų dėl savo išvaizdos. Kadangi apatinio žandikaulio intensyvus augimas ir pirmieji to augimo išoriškai matomi sutrikimai pasireiškia nuo 12-13 metų, tai užgauliojimų ir patirtų patyčių laikotarpis sutampa su labai svarbiu asmenybei brandos laikotarpiu – paauglyste. Paauglystėje galutinai susiformuoja asmenybės struktūra, todėl psichologinių traumų pasekmės tikrai nepraeina be pasekmių. Nors vėliau suaugus manoma, kad chirurginis sąkandžio gydymas viską sustatys į savo vietas, deja... Sunkūs išgyvenimai palieka žymę asmens psichologinėje raidoje ir jautrumas savo išvaizdai po to išlieka visą gyvenimą. Anksčiau intensyviai ir dažnai išgyventi jausmai – gėda, baimė būti atstumtam, neviltis, liūdesys, nerimas - po operacijos nuslūgsta, bet labai lengvai vėl iškyla stresinių situacijų metu.  Kai kam chirurginė pagalba yra kaip gurkšnis oro, be kurio asmuo jaučiasi tuoj uždusiąs. Tokie klientai po operacijos jaučiasi lyg naujai gimę, pasaulis nušvinta naujomis ryškiomis džiuginančiomis spalvomis.

Kiti su operacija sieja žymiai daugiau vilčių nei gali duoti chirurgas – įgauti daugiau pasitikėjimo, sutikti daugiau draugų. Kartais vienintelis tikslas, dėl kurio ryžtamasi operacijai – tapti patraukliu priešingai lyčiai ir tokiu būdu susirasti gyvenimo partnerį. Tai iliuzinės svajonės, nes dažniausiai šie klientai turi gilesnių psichologinių problemų – bendravimo sunkumų dėl pernelyg didelio jautrumo kritikai, problemų šeimoje su tėvais, su vyru/žmona. Įsitikinimas, kad turėdamas gražią išvaizdą, turėsiu viską, yra užprogramuotas nesėkmei.

Šiais laikais graži išvaizda, ypatingai gražus ir patrauklus veidas, turi reprezentacinę reikšmę. Kadangi gyvenimas dinamiškas, kontaktai greitai keičiasi, žmonės linkę vienas kitą vertinti pagal išvaizdą. Tačiau išvaizda yra ne vien nuotrauka be gyvybės ženklų, išvaizda išduoda arba maskuoja emocinius sunkumus, konfliktinius išgyvenimus. Veido išraiškos – tai papildoma bendravimo forma prie kalbos. Net gražus žmogus gali tapti atstumiantis, jei jo sieloje daug pykčio, neapykantos, pavyzdžiui, išlikusios dėl skaudžios, emociškai traumuojančios praeities. Išraiškas sunku kontroliuoti, nors pasiekęs suaugusiojo amžių, žmogus tai pradeda sugebėti pakankamai gerai. Tačiau akylas stebėtojas gali suprasti, kada žmogus savo kūno kalba sako tiesą, kada meluoja, nes suvaidintos veido išraiškos yra asimetrinės, mažiau intensyvios. Vargu, ar perkreipta veido šypsena yra graži...

Sutarti su savo kūnu, priimti savo fizinius trūkumus, kurių vis tiek išliks po operacijos, yra menas ir ilgas darbas. Kadangi kelias iki operacijos daugumai yra ilgas ir skausmingas, tai ir gijimas negali būti stebuklingai greitas. Operacija iš žmogaus pareikalauja daug fizinės ištvermės, net fizinių kančių. Po operacijos dauguma staiga aiškiai įsisąmonina savo nevykusią praeitį ir kyla daug liūdesio. Susidraugauti su savo nauju veidu reikia išmokti. Tik tada, kai veidas tampa draugu, jis gali tapti veiksminga priemone siekti anksčiau nepasiekiamų tikslų.

Didelę reikšmę turi artimų žmonių parama. Jei artimi žmonės nenori suprasti patiriamų sunkumų, nepritaria chirurginiam gydymui, asmuo lieka vienas savo kovoje už gražią išvaizdą. Vienišumas, artimųjų nesupratimas, išdavystė labai apsunkina gijimą, o kartais sukelia dar didesnį nepasitenkinimą savo nauja išvaizda. Tuomet daug kritikos tenka chirurgui, nors priežastis yra visiškai kita – neigiami emociniai išgyvenimai dėl aplinkinių abejingumo.

Tie, kas ryžtasi operuotis, siekia iš gyvenimo daugiau nei šiuo metu turi. Tai asmenys, nenorintys susitaikyti su savo apribojimais, vertinantys šiuolaikinius medicinos pasiekimus. Noras surasti harmoniją žemėje, šiame gyvenime, o ne po mirties, pasak Biblijos, yra toks stiprus, kad tokie asmenys neapsiriboja vien kūnu, sielos reikalai jiems taip pat tampa labai svarbūs. Čia į pagalba gali ateiti psichologija...

Psichologė Ilona Makauskienė

 
 
Rašykite mums: info@orthognatic.lt
 
2007 © Ortognatinė chirurgija